ošti

õšti, õšia (õša, õšta KBII152; MŽ), õšė (ošo MŽ) intr. 1. šniokšti, ūžti: Giria ošia J.Jabl. Oi ošia verkia žalia liepelė, užgauta šiauraus vėjo (d.) Lp. Tamsios gelmės, baltos putos, ošia vandenėlis LTR(Plv). Vėjeliui pučiant, girelei ošiant, prastas mano pailselis tarp žalių pušelių KlpD11. Stiprokas vėjas ošė eglėse ir smarkiai blaškė jų senas šakas Mš. Dalgiai skamba, brandžios varpos ošia V.Kudir. Upės ir upeliai ošdami teka BsO199. Šankina žirgą į verpetus ošančios upės S.Dauk. Griovimas perkūno liovijas, beošdamas pereina R370. Man ausyse ūžia, õšia KII144. | Õšia ir õšia orlaiviai Alk. ^ Kiekviena pušis savo šilui ošia Rz. ║ bimbti (apie daug vabzdžių): Musės oša MŽ464. Bičių spiečius õšia K. ║ apie žmonių ar paukščių balsus: Visa bažnyčia õšia (gieda) Gs. Salė nuo žmonių balsų ošė it miškas rš. Tič, – tarė jis, – pulkai, susirinkę liaukitės õšti! K.Donel. ║ triukšmauti: Vaikai tik õšia Rš. ║ pykti; bartis: Regina ošia, kai pakliudai Rš. 2. Šk prk. daug ir tuščiai, ką perdedant kalbėti, pasakoti: Ką tu čia ošì kaip Ubagšilis! Kad nors per pusę taip būtų buvę Grš. Gali jis kiek nori õšti, aš vis tiek neklausau Žvr. \ ošti; atošti; nuošti; paošti; perošti; priošti; suošti; užošti